Dantys
Žmogaus dantys yra kramtymo ir kalbos sudėtinio aparato dalis. Jį sudaro daug organų, dalyvaujančių kramtant, kvėpuojant, formuojant fonaciją ir artikuliuotus kalbos garsus: 1) tvirtoji atrama – veidinės dalies kaulai, smilkininis apatinio žandikaulio sąnarys, 2) kramtomieji raumenys, 3) organai, galintys sugriebti, judinti burnos ertmėje kramtomą maistą, formuoti nuryjamo maisto kąsnelį, ir aktyviai dalyvaujantys sudarant kalbos garsus -lūpos, žandai, gomurys, dantys ir liežuvis, 4) dantys, kaip maisto smulkinimo ir trynimo organai, 5) kramtomą maistą slidinančias, chemiškai veikiančias ir jį suvilgančias seiles išskiriančios seilių liaukos.
Sveiki, balti, taisyklingos formos, tvarkingai išsivystę ir išsidėstę žandikauliuose dantys daugiausia lemia individo veido išvaizdą.
Dantų spalva yra svarbi išvaizdos dalis. Įprastą baltą dantų spalvą formuoja melsvas, žalsvas ir rausvas emalio atspalviai bei nuo rausvo iki gelsvo atspalvių turintis po emaliu gulintis ir per emalį prasišviečiantis dentinas. Dantų spalva priklauso nuo amžiaus ir lyties ypatybių. Ji greitai kinta dėl žalingų įpročių (ypač rūkymo), sergant bendromis ligomis, dėl metalų, vaistų poveikio, apsinuodijus ir pan. Medžiagų apykaitos sutrikimai, dantų apnašos ir tam tikri sisteminiai veiksniai lemia danties audinių vystymosi sutrikimus ir jų spalvą. Į burnos ertmę patekusios dažų ar kt. medžiagos įsiskverbia į dantų audinius ir taip pat lemia jų spalvą.
Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojantis estetinei ir restauracinei odontologijai, atsirandant naujoms technologijoms ir taikant naujas atkūrimo medžiagas pažeistų dantų spalvos atgavimo galimybės labai išsiplėtė. Todėl odontologijos praktika užsiimančiam specialistui būtina gerai suprasti dantų spalvą lemiančias ypatybes ar reiškinius.
Dantų spalva daugiausia priklauso nuo kietųjų jų audinių struktūros. Emalio ir dentino struktūra yra skirtinga, todėl jie skirtingai laužia į danties paviršių krentančius šviesos spindulius.
Iš tikrųjų baltų dantų atspalviai būna gana įvairūs. Kiekvieno danties, einant nuo dantenų iki kandamojo vainiko krašto, matomi individualūs spalvų kitimai. Vainiką ir kandamąjį jo kraštą (kramtomąjį paviršių) dengia storesnis emalio sluoksnis. Todėl jis atrodo baltesnis, skaidresnis. Danties kaklelio srityje, ties dantenomis, danties spalva dažnai būna šiek tiek tamsesnė, nes čia plonėja emalio sluoksnelis, būna storesnis dentino sluoksnis.
Daugumos žmonių iltiniai dantys yra šiek tiek tamsesni už gretimus centrinius ar šoninius kandžius.
Jaunų žmonių dantys yra šviesesni. Jų vainikų emalis baltesnis, opalescuojantis, melsvai baltas. Kartais jaunų žmonių kandžių vainike matomos lygiagrečios matinės (baltos, skaidrios) juostelės atspindinčios emalio mineralizacijos eigą.
Žmogui senstant dantų spalva keičiasi, nes kinta dantų audinių struktūra ir jų pralaidumas šviesai. Susidarant antriniam dentinui ir ryškėjant vainiko emalio nusitrynimo požymiams emalio sluoksnis plonėja, jo mineralizacija didėja, jis pasidaro skaidresnis, nusitrynimo paveiktas jo paviršius būna lygesnis, apsinuogina emalio ir dentino riba, mažėja šviesos spindulių sklaida. Be to, daugėja gelsvos ir pilkšvos spalvos antrinio dentino. Todėl vyresnio amžiaus žmonių dantys tamsėja arba pasidaro pilkšvesni. Ypač pakinta nusitrynusio danties vainiko paviršiaus emalio srities dentino spalva ties kandamuoju kraštu (kramtomuoju paviršiumi).
Senstant dantų paviršiuj e daugėja mažųjų įtrūkimų, pro kuriuos į paviršinius danties audinių sluoksnius patenka balkšvos, gelsvos ar rudos pigmentinės medžiagos, dar daugiau keičiančios danties vainiko paviršiaus spalvą. Daug šviesesni (lyginant su pastoviaisiais) yra Visi pieniniai dantys, jų mineralizacija taip pat yra mažesnė
Tam tikri vidiniai dantų spalvos kitimai gali prasidėti jau dantų formavimosi pradžioje.
Odontologijos praktika rodo, kad ėduonies pažeistų ar dėl kitų priežasčių gydytų 45-60 metų amžiaus žmonių dantų šaknys dėl stiprių kramtymo metu tenkančių jėgų poveikio ir kitų priežasčių gana dažnai lūžta.
Dantų implantacija.
